Šįsyk noriu pakalbėti apie telefoną.
Na, nemėgstu aš šio įrenginio, ir tiek. Ilgą laiką sakydavau, kad telefono man reikia: skambinti, siųsti / gauti žinutes, fotografuoti anūkus ir klausytis radijo.
Bet šiomis karantino dienomis teko labai daug juo naudotis ir bendraujant su artimaisiais bei draugais, ir užsakant prekes bei paslaugas, ir siunčiant bei atsiimant siuntas ir t. t.
Tad mano požiūris į jį kiek pakito, bet vis vien jo nepamėgau.
Taigi, skaitome toliau.
„Iš telefono būdelės paskambinau Anitai. Žinojau, kad tokiu laiku neskambinama, bet būtinai reikėjo. Žinoma, sukdamas automato skritulį, netikėjau, kad Anita bus namie. (V. Sirijos Gira „Raudonmedžio rojus“, Vilnius 1972. Vaga).
„Telefoną, tiesa, turėjau, ir telefono staliuką prieškambary irgi. Tai, be abejo, buvo Anitos užmačios. Bet negi galėjau išvaryti telefono monterį, kuris atėjo su aparatu, vielomis ir gręžimo ar kalimo įrankiais, jeigu telefono stočiai už viską jau buvo sumokėta? (V. Sirijos Gira „Raudonmedžio rojus“, Vilnius 1972. Vaga).
Autorius nurodo, kad veiksmas vyksta 1935 metais, tad remiuosi tų metų statistika. Ir vartoju to laikmečio terminiją.
Taigi, p. Karolis Tuleikis tampa vienu iš 6 409 Kauno telefono abonentų. 1935–1936 m. Kauno miesto statistikos metraštyje apie telefono tinklą informacijos nedaug: telefonų tinklas Kauno mieste tais metais matuojamas grandinių (?) ilgiu ir sudarė 19 290 kilometrų, buvo jau minėti 6 409 abonentai ir 14 pasikalbėjimo punktų. Kaži, ar į šį skaičių įeina telefonų būdelės, kurios Kaune atsirado 1928 m.?
Atsiverčiu 1935 m. Lietuvos statistikos metraštį. Čia informacijos kiek daugiau. Telefono linijų ilgis sudarė 11 605 km, o štai grandinių ilgis – 57 105 km. Čia pat randu, kad linijų ir grandinių ilgis nurodomas kabelių ir laidų ilgiu. O kabeliai dar skirstomi į oro, požeminius ir povandeninius. Apie abonentus informacijos kiek daugiau ir ji suprantamesnė. Tais metais šalyje buvo kiek daugiau nei 18 tūkstančių abonentų, iš kurių 14 336 (79 %) – privatiniai ir 3 828 – valdiški. Ir viskas.
Daugiau informacijos tenka ieškoti vėlesnių metų statistikos metraščiuose. Voilà. 1937 m. metraštyje pateikiama informacija apie pasikalbėjimus telefonu. Visi pasikalbėjimai telefonu skirstomi į vidaus ir tarpvalstybinius. Vidaus pasikalbėjimai skirstomi į vietinius (19,6 mln.) ir tarpmiestinius (2,1 mln.). 1937 m. iš punktų ir automatų įvyko 382 tūkst. vietinių pokalbių. Likę – abonentų. O štai tarpmiestiniai pokalbiai įdomesni, jų daugiau rūšių: privatiniai – 2 mln., o tai sudaro 95 procentus visų tarpmiestinių pokalbių; valstybiniai – 98 tūkst., dar įvyko 39 žaibo pasikalbėjimai, tiek pat – sutartu laiku, ir dar 1 495 spaudos pasikalbėjimai. Matyt, spaudos pokalbiai buvo ypatingi, jei juos išskiria į atskirą grupę. Gal sujungdavo greičiau, gal įkainiai buvo kitokie. Erdvė fantazijai.
Dabar pažiūrėkime, ką skaičiai pasakoja apie tarpvalstybinius pokalbius. 1937 m. „į užsienį“ įvyko 51,2 tūkst. pasikalbėjimų, „iš užsienio“ – 44,7 tūkst. Didžiausią dalį sudaro privatiniai pasikalbėjimai – atitinkamai „į“ – 50,2 tūkst. ir „iš“ – 44 tūkst. Spaudos pasikalbėjimų į užsienį nebuvo, o štai „iš“ – 24. Matyt koks nors laikraštis (-čiai) domėjosi tų dienų Lietuvos aktualijomis. Sutartu laiku įvyko 13 tarpvalstybinių pasikalbėjimų (tiek „į“, tiek „iš“).
Kitoje metraščio lentelėje randu informaciją, į kokias šalis dažniausiai skambindavo mūsų tautiečiai. Populiariausios – Latvija (23,9 tūkst. pasikalbėjimų) ir Vokietija (20,8 tūkst.). Dar nemenkas pasikalbėjimų skaičius įrašytas šalia „Dancigas“. Pirma reakcija – kodėl miestas tarp valstybių? Tada tenka prisiminti, kad tai buvo laisvasis miestas Dancigas. Panašūs pasikalbėjimų „iš užsienio“ skaičiai. Analogiška situacija ir pasikalbėjimų su kitomis šalimis – pasikalbėjimų „į“ ir „iš“ skaičiai yra panašūs, išskyrus pasikalbėjimus su S.S.S.R. – pasikalbėjimų iš užsienio beveik du kartus daugiau nei į užsienį.
Nedidelis ekskursas į netolimą tarpukario Kauno praeitį.
Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt) teigia, kad 1904 m. kovą pradėjo veikti 110 abonentų Kauno telefonų stotis.
1938 m.etų sausio 30 d. laikraščio „Diena“ (nepriklausomas visuomenės laikraštis) Nr. 5 (965) rubrikoje „Prieškarinis Kaunas“ (rubrikos autorius – Liūnas) tarp kitų žinučių buvo išspausdinta ir ši, pasakojanti apie telefonų stoties atsiradimą Kaune:
„Su telefonu išėjo dar gražiau. Kauniečiai dabar turi net automatinę telefono stotį su 7 000 abonentų.
Buvo taip. 1904 metais Julius Bliumentalis pradėjo leisti pirmąjį Kauno dienraštį „Kovienski Telegraf“. Įsitaisė sau redakciją, atrodė, kad visko, kas dienraščiui reikalinga ir yra. Tik trūksta telefono.
Nuėjo J. Bliumentalis pas anuometinį Kauno pašto viršininką ir prašo įvesti į jo redakciją telefoną. Pašto viršininkas redaktoriui išaiškina, kad tokio daikto kaip telefonas Kaune dar nėra. Tačiau jis galįs Kaune įrengti telefono stotį vietiniams pasikalbėjimams, jeigu atsiras bent 10 abonentų. Bliumentalis pamanė, kad tuoj jų ir atsiras.
Volfas su Soloveičiku, taipgi paties Bliumentalio tėvas, kuris turėjo alaus bravorą, sutiko įsivesti telefoną, bet tai buvo tik keturi. Ir daugiau norinčių telefoną įsitaisyti taip ir neatsirado. Bliumentalis kreipėsi į Kauno bankus, kad jie įsivestų telefonus, bet jie nesutiko. „Kaune galima susikalbėti ir be telefono, pagaliau, jeigu valdžios bankas įsives, tai ir mes telefonus įsivesime“, atsakė privačių bankų savininkai ir direktoriai. Taip ir negalima buvo tarp 70 000 gyventojų surasti 10 abonentų telefonui.
Telefonas atsirado tik už kiek laiko, kai mūsų banko direktorių Krasiną ištiko širdies priepuolis. Praėjo daugiau valandos pakol pasisekė iškviesti gydytoją, Krasinas tada pasveikęs nusprendė, kad telefonas jau nėra toks blogas įrengimas ir perkalbėjo visus bankus įsivesti telefonus. Jo pastangomis jau susidarė viso 9 abonentai. Bet kur paimti dešimtąjį?
Kauniečiai, telefono mėgėjai, – tada kreipėsi į Goldbergą Prienuose, kuris tada turėjo dabartinį Šakovo alaus bravorą. Goldbergą pavyko prikalbėti, kad jis savo lėšomis įvestų telefono stulpus iš Kauno iki Prienų ir tokiu būdu atsirado visa dešimtis abonentų.
Kaunas tada kartu su Prienais ir išvydo pirmuosius telefonus. Praėjo dar keli metai ir Kaunas buvo įjungtas į tarpmiestinių telefono pasikalbėjimo tinklą.“
Ir dar: naršydama epaveldas.lt puslapyje radau „Kauno miesto policijai žinotinų įstaigų ir asmenų adresų knygelę“.
Žemiau knygelės, išleistos 1932 m. ir 1938 m., puslapio dalys. Kaip matyti, telefonų numeriai 1932 m. buvo ir dviženkliai, ir triženkliai, ir keturženkliai. O štai 1938 m. knygelėje jau tik penkiaženkliai numeriai. Kodėl? Ogi todėl, kad Kaunas pasistatė automatinę telefonų stotį ir jau nebe panelė iš centrinės jungė su pašnekovu, o automatai.
1932 m. 1938 m.
M.M.
Statistiko užrašai 