STATISTIKAS SKAITO GROŽINĘ LITERATŪRĄ (TĄSA)

Visur pasaulyje rasi žydų, žvirblių ir lietuvių.

62323755_313931096228823_9184208734048485376_n

Daivos Baravykienės nuotrauka

Taigi, praėjusį kartą statistine informacija apie mokymąsi Kaune tarpukariu „apvilkome“ šią pastraipą:

„Aš buvau sukrėstas. Net nedomino, ar mane priėmė į medicinos fakultetą, ar ne; nesiteikiau net nueiti į dekanatą ir žvilgtelėti, ar iškabinti sąrašai. Ir labai abejingai sutikau naujieną, kad Kazio šeima likviduoja butą, nutraukia biznį restorane ir išvyksta kuriam laikui į Jungtines Amerikos Valstijas, nes kitaip netektų Valstijų pilietybės.“ (V. Sirijos Gira „Raudonmedžio rojus“, Vilnius 1972. Vaga).

Ši pastraipa statistikui siūlo dvi temas – švietimą ir migraciją. Švietimą jau aptarėme. Dabar skaičiais (ir ne tik) papasakosiu apie migraciją.

 

Bet pirmiausia, noriu Jus supažindinti su citata iš Simono Daukanto knygos „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų[1] ir žemaičių“.

„Toje pačioj gadynėj[2] ta dar minavotina notis[3] nutiko Lietuvos tautoj, jog daugybė lietuviško svieto išsidangino į Ameriką, nesgi viršiau minavojau, jog didžturčiai Lietuvoj svietą vergė, kursai, vengdamas nuo tos vergybos, muko į Kuršą, kuriame kunigaikščiai didžiai išmintingai rėdės ir savo valsčiuose žmonių nei baudžiavomis, nei didžiomis donimis nesunkino; nuo to radusis tenai didžiai daugybei svieto, kunigaikštis Jokūbas[4] nupirko salą, Tobagu vadinamą, nuo ispanų karaliaus ir tenai išleido atėjūnus naujukynui[5] įkurti ir tuo pačiu prekybą praplatinti, kurį naujukyną paskui anglai išgriovė, o likusįjį svietą išvedė į Naujorką; ir taip lietuvių giminės yra jau ir Amerikos svieto.“

(S. Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ Peterburge, 1845 m. http://antologija.lt/about_text/simonas-daukantas-budas-senoves-lietuviu-kalnenu-zemaiciu).

Taaaaip… Gadynė kito, o lietuviai vis ieškojo laimės kraštų. (Gaila Tobago…).

 

Grįžtam į tarpukario laikus. 1939 m. Lietuvos statistikos metraštyje randu lentelę, kurioje pateikta statistinė informacija apie emigravusiuosius 1923–1939 m.

Oho!

Apžvelgta 1926, 1927 ir 1929 metai, kai emigravusiųjų skaičius buvo gerokai didesnis (žr. lentelėje Emigravusieji 1923–1939 metais imigracijos šalimis). Taip pat nustebino tai, kad ne Amerika tais metais buvo „svajonių šalis“. Lietuvos gyventojai laimės ieškojo Argentinoje, Brazilijoje ir Kanadoje. 1927 metais iš 18 tūkst. emigravusiųjų, beveik 12 tūkst. iškeliavo į Braziliją. Kodėl? Kodėl į Pietų Amerikos žemyną?

Ieškau, ieškau…

Radau!

Atsakymą radau Jungtinių Valstijų pilietybės ir imigracijos tarnybos (United States Citizenship and Immigratio Services) interneto svetainėje https://www.uscis.gov/history-and-genealogy/our-history/overview-ins-history/era-restriction.

 

Manau, kad buvo dvi pagrindinės priežastys, nulėmusios lietuvių pasirinkimą.

1

Pirma. Amerika, siekdama apriboti imigrantų skaičių priima Imigracijos įstatymus – 1921 m. – Emigracijos kvotos įstatymą (angl. The Emergency Quota Act) ir 1924 m. – Imigracijos įstatymą (angl. The Immigration Act), kurie nustatė imigruojančiųjų kvotas, atsižvelgiant į paskutiniojo gyventojų surašymo rezultatus, tiksliau į tai, kokią dalį sudarė tam  tikros tautybės gyventojai. Taigi, varteliai į „laimės šalį“ buvo užkelti. Na, jei neužkelti, tai labai smarkai priverti.

2

Antra. Tuo išmaniai pasinaudoja Pietų Amerikos šalių plantatoriai, kuriuos vargino darbo jėgos plantacijose (Brazilijoje – fazendose) trūkumas.

Lietuviams (ir ne tik) siūloma: gauni nemokamą bilietą į šalį, darbą plantacijoje, vėliau nebrangiai nusiperki žemės. Norintys pasinaudoti šiuo pasiūlymu dar Lietuvoje turėjo pasirašyti sutartį, kurioje įsipareigojo ne tik atidirbti bilieto vertę, bet ir dar kurį laiką dirbti plantacijoje. Na, koks lietuvis nenorėtų nebrangiai įsigyti žemės?

A? Išminčiai, kad juos kur…

Todėl jie ir plantatoriai. Todėl lietuviai ten emigruoti nustojo ir todėl šiose šalyse gyvena beveik vien tarpukario imigrantų palikuonys.

Emigravusieji 1923–1939 metais imigracijos šalimis

Amerikos J. Valst. Argentina Brazilija Kanada Urugvajus P.Afrika Palestina Kitos šalys Iš viso
1923 1845 112 33 112 33 16 542 2693
1924 861 499 24 195 141 38 476 817 3051
1925 778 689 22 112 85 72 377 734 2869
1926 1090 1353 5669 969 229 106 202 746 10364
1927 1429 1995 11702 1040 571 409 56 884 18086
1928 751 2151 1199 2165 709 970 39 507 8491
1929 967 6095 4536 1335 1394 1238 146 288 15999
1930 683 2280 836 869 763 791 85 121 6428
1931 320 189 41 83 206 460 118 339 1756
1932 151 74 66 80 73 291 194 72 1001
1933 130 92 90 45 34 200 671 38 1300
1934 181 130 137 54 59 267 646 47 1521
1935 185 199 165 22 45 256 943 96 1911
1936 138 270 370 70 55 262 501 41 1707
1937 288 298 40 39 58 155 50 51 979
1938 273 185 24 39 4 110 101 75 811
1939 228 47 16 95 2 103 66 47 604

Lietuvos statistikos metraštis 1939 m.

 

 

Daugiau informacijos, kokios tautybės Lietuvos gyventojai, kokias šalis rinkosi – 1939 m. Lietuvos statistikos metraštyje.

 

MM

 


[1] Aukštaičių

[2] 1688 m.

[3] Atsitikimas, įvykis

[4] Kuršo kunigaikštis Jokūbas Ketleris (vok. Jakob von Kettler)

[5] Kolonijai

STATISTIKAS SKAITO GROŽINĘ LITERATŪRĄ (TĄSA)

Žingsnis atgal

Radau!!! Radau medinių kaladėlių grindinį. O buvo taip… (ačiū gerbiamai Ievai Simonaitytei už šį sakinį).

Ši vasara. Palanga. Fontanas prie tilto. Išklampojusi iš kopų, pritupiu ant sienelės prie fontano „Jūratė ir Kastytis“. Purtau smėlį nuo kojų, aunu batus ir suprantu, kad mano žvilgsnis remiasi į nuostabaus grožio medinėmis kaladėlėmis grįstą nedidelį plotą. Patikėkit, tai labai gražu.

62323755_313931096228823_9184208734048485376_n

Daivos Baravykienės nuotrauka

Skaitome toliau.

„Aš buvau sukrėstas. Net nedomino, ar mane priėmė į medicinos fakultetą, ar ne; nesiteikiau net nueiti į dekanatą ir žvilgtelėti, ar iškabinti sąrašai. Ir labai abejingai sutikau naujieną, kad Kazio šeima likviduoja butą, nutraukia biznį restorane ir išvyksta kuriam laikui į Jungtines Amerikos Valstijas, nes kitaip netektų Valstijų pilietybės.“ (V. Sirijos Gira „Raudonmedžio rojus“, Vilnius 1972. Vaga).

Ši pastraipa statistikui siūlo dvi temas – švietimą ir migraciją.

Apie ką rašyti rugsėjo mėnesį? Aišku – apie mokslus. Banalu, bet tokios rudens aktualijos …

 

Taigi, mūsų herojus įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Tai galėjo būti 1931 m. Kodėl pasirinkau šiuos metus? Ogi todėl, kad tai metai, tinkantys spėjamam herojaus amžiui ir todėl, kad tais metais romano autorius taip pat įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą.

Lietuvos statistikos metraštyje randu informaciją, kad 1931 m. Lietuvoje tebuvo dvi aukštosios mokyklos: Vytauto Didžiojo universitetas Kaune ir Žemės ūkio akademija Dotnuvoje. Mažoka. Perverčiu kitus statistikos metraščius ir matau, kad nuo 1934 m. jų jau penkios.

1933 m. Juozo Gruodžio iniciatyva Kaune įsteigta Kauno konservatorija.

1934 m. Klaipėdoje įsteigtas Klaipėdos prekybos institutas, kurio steigėjas Ernestas Galvanauskas tampa pirmuoju instituto rektoriumi. Taip pat 1934 m. Kaune prie Kūno kultūros rūmų įsteigiami Aukštieji kūno kultūros kursai, kuriuose dirbo Karolis Dineika.

Po kelerių metų (1936 m.) aukštųjų mokyklų sąrašą papildo Veterinarijos akademija.

Išsyk pasidaro smalsu, kas gi vyko Lietuvoje, kad tuo pačiu metu įsteigiamos net trys aukštosios mokyklos. Gal tiesiog „atėjo laikas“? O gal atsirado neramios sielos lietuvių, kurių energija padėjo įsteigti šias mokyklas, nes Lietuvai reikėjo daug gerų, kvalifikuotų specialistų. O gal…

Grįžtam į Kauną, į Vytauto Didžiojo universitetą. Tuo metu universitete buvo šie fakultetai: Teologijos-filosofijos, Evangelikų teologijos, Humanitarinių mokslų, Teisių, Medicinos ir Technikos. Karolis Tuleikis (romano herojus) tampa vienu iš 4 tūkstančių studentų ir laisvųjų klausytojų (toliau vadinsiu studentais).

Kaip manote, kokiame fakultete mokėsi daugiausia studentų? Ne, ne Medicinos, o Teisių – čia studijavo trečdalis universiteto studentų. Medicinos fakultete mokėsi kiek daugiau nei 800 studentų, vyrų šiek tiek daugiau nei moterų – 52 proc. Panašiu santykiu pasiskirsto ir herojaus mokslo draugai romane.

Evangelikų teologijos fakultete nebuvo nė vienos studentės, Technikos fakultete studijavo tik trys merginos. Labai smalsu, ar jos baigė mokslus, ar dirbdamos taikė specialybės žinias.

 

MM

 

Lietuvos statistikos metraštis 1931                    Lietuvos statistikos metraštis 1939

STATISTIKAS SKAITO GROŽINĘ LITERATŪRĄ (TĄSA)

Skaitome toliau.

62323755_313931096228823_9184208734048485376_n

Daivos Baravykienės nuotrauka

„Tą vasarą aš nevažiavau į kaimą pas motinos gimines prie Šeštokų, nė į Kačerginę, kurioje anksčiau nuomojom kambarėlį vis to paties valstiečio namuose. Vaikščiodavau po įkaitusias nuo saulės miesto gatves, įkvėpdamas šlykštų dervos kvapą, kylantį iš meksfalto, kuriuo jau buvo padengta nemažai centrinių gatvių.“ (V. Sirijos Gira „Raudonmedžio rojus“, Vilnius 1972. Vaga).

Meksfaltas? Tikrai parašyta meksfaltas?

Kurį laiką svarstau, kur ieškoti šio žodžio – Statistikos metraščiuose ar iš karto klausti Vikipedijos.

Statistikas nugali!

Atsiverčiu pirmąjį Centralinio statistikos biuro išleistą Lietuvos statistikos metraštį ir skyriuje „Municipalinė statistika“ (vėliau leistuose metraščiuose tokio skyriaus neliko – o gaila…) randu informacijos, kad 1926 m. Kauno miesto gatvių ilgis sudarė 91 883 metrus, iš jų 41 507 metrai – negrįstų (45 %) ir 50 376 metrai grįstų (55 %). Apie meksfaltą nieko neužsimenama.

Vartau Kauno miesto statistikos biuro 1937 m. išleistą Kauno miesto statistikos metraštį. 1936 m. pabaigoje Kauno miesto gatvių ilgis gerokai didesnis. Per 10 metų gatvių ilgis padidėjo iki 201 361 metro, o procentinis grįstų ir negrįstų gatvių santykis išliko beveik toks pat. Verčiu kitą puslapį. Radau! Lentelė vadinasi „Išgrįstos gatvės bei aikštės Kaune 1936 m. gruodžio 31 d. rajonais“.

lentele

Kauno miesto statistikos metraštis, 1937 m.

Grindinių rūšys buvo kelios: 1) meksfaltu, bitumu ir amezitu(?); 2) bituko plytelėmis; 3) tašytais akmenimis; 4) paprastais akmenimis ir 5) medinėmis kaladėlėmis. Įdomu, ar išliko kur nors medinių kaladėlių grindinys?

Išgrįstos gatvės matuojamos metrais ir kvadratiniais metrais. Na ką gi, logiška. Juk išgrįsti Laisvės alėją ar kokią vežimo pločio gatvelę anaiptol ne vienas ir tas pats. Aikštės – tik m2.

Grįžtam prie meksfalto (medinėmis kaladėlėmis pasidomėsime kiek vėliau). Peržvelgiu lentelę ir matau, kad mano logika nešlubuoja. Tik trijuose (iš penkių) Kauno miesto rajonuose gatvės buvo grindžiamos meksfaltu, bitumu ir amezitu. Žaliakalnyje šiomis medžiagomis išgrįstų gatvių ilgis – 130 metrų, o plotas – 585 m2. Senamiestyje taip grįstų gatvių ilgis tris kartus didesnis – 450 metrų, o plotas 10 kartų didesnis (6 150 m2). Matyt, gatvės platesnės. Naujamiesčio gyventojai, be abejo, buvo „išrinktieji“ ir galėjo mėgautis šiomis medžiagomis grįstomis gatvėmis, kurių ilgis sudarė 5,4 km, o plotas – 70,5 tūkst. m2. O dar aikštės – išgrįstų aikščių plotas Naujamiestyje sudarė 2,8 tūkst. m2.

Taaaip. Tokiomis gatvėmis autobusai ar automobiliai ne šiaip važiavo, jie „lingavo“.

Tad knygos herojus gali mėgautis „…įkvėpdamas šlykštų dervos kvapą, kylantį iš meksfalto…“ ir linguoti autobusu į… na, ten, kur jam reikia.

 

MM

P.S. 1936 m. medinėmis kaladėlėmis grįstų gatvių ilgis – 165 metrai, plotas – 1,7 tūkst. m2. Ir tik Naujamiestyje buvo tokia gatvė (ar gatvės?).

 

MM

 

P.P.S. žodį „tąsa“ tarpukario kolegos statistikai vartojo statistikos metraščiuose. Dabar įprasta rašyti „tęsinys“.

 

MM

Statistikas skaito grožinę literatūrą

Kažkada pajuokavau, kad galiu visą V. Sirijos Giros romaną „Raudonmedžio rojus“ papasakoti skaičiais. Na, o dabar nutariau pabandyti.

62323755_313931096228823_9184208734048485376_nDaivos Baravykienės nuotrauka

„Dabar man buvo leidžiama važinėti į mokyklą ir grįžti į namus autobusu, nes mieste autobusai buvo jau pasirodę. Nemuno pakrante tebepūškavo siaurasis geležinkelis, o arklių tramvajaus, konkės, studentai taip pat dar nebuvo nuvertę nuo bėgių ir simboliškai palaidoję; o gal pastarasis jau buvo nustojęs važinėti.“ (V. Sirijos Gira, 1972. „Raudonmedžio rojus“, Vilnius. Vaga).

Veiksmas vyksta Kaune 1928–1929 metais. Na, maždaug.

Taigi, Kauno miesto transporto statistika.

Statistikos metraščiuose informacijos apie arklinio tramvajaus darbą neradau. Teko klausti Vikipedijos. Radau. Kauno arklinis tramvajus (konkė) – susisiekimo priemonė, 1892–1929 m. veikusi Kaune. Arklinis tramvajus buvo arklių traukiamas vagonėlis ant bėgių.

1892 m. gegužės 24 d. atidaryta tramvajaus linija, ėjusi nuo Rotušės aikštės dabartinėmis Vilniaus, Birštono, Laisvės alėja, Gedimino, Griunvaldo gatvėmis, Vytauto prospektu iki Kauno geležinkelio stoties. 1929 m. balandžio 15 d. Kauno arklinis tramvajus iškilmingai uždarytas. Nei kiek reisų įvykdyta, nei kiek keleivių pervežta – informacijos nėra.

Iš senojo miesto į Panemunę keleivius vežiojo vokiečių okupacijos metais Nemuno krantu nutiestas siaurasis geležinkelis, kuris veikė iki 1935 m. rugpjūčio 1 d.

Lietuvos statistikos metraščiuose randu informaciją, kad 1928 m. siauruoju Kauno geležinkeliu pervežta 1,97 mln. keleivių, 1929 m. – 1,95 mln. Tai sudaro 88 procentus visų keliavusiųjų šalies siauruoju geležinkeliu.

Informaciją apie autobusų judėjimą Kauno mieste pavyko rasti tik 1932 m. Lietuvos statistikos metraštyje. Tais metais Kauno mieste buvo 5 linijos, kurių ilgis – 21 km. Šiomis linijomis kursavo 41 autobusas (1932 m. – 39), kurie pervežė kiek daugiau nei 6 mln. keleivių (1931 m. – 5,8 mln.).

 

O štai kokių firmų autobusai vežiojo Kauno miesto keleivius – metraščiuose neradau. Yra informacijos (1934 m. Lietuvos statistikos metraštis) kokių firmų autobusai registruoti šalyje. 1933 m. daugiausia registruota Chevrolet autobusų (127), gerokai mažiau – G.M.C. (46), Ford (33) ir Dodge Brothers (23).

 

Išvada. Romano „Raudonmedžio rojus“ herojui buvo kuo keliauti į mokyklą.

 

MM

Lietuvos statistikos departamento darbuotojai – Prezidentės apdovanojimas

Trenerė Laima Grižaitė (penkta iš kairės) ir jos auklėtinė  Jurgita Januškaitė (šešta iš kairės)  atsiėmė Prezidentės padėką.

Lietuvos statistikos departamente dirba daug šaunių ir neįprastų sugebėjimų turinčių žmonių. Štai praeitą penktadienį Lietuvos statistikos departamento darbuotoja Laima Grižaitė gavo padėką iš pačios šalies Prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų. Skaityti toliau